„Aš esu geras draugas“ Pylimų lopšelyje-darželyje

„Artimiausias bičiulis yra tas, su kuriuo užaugta, daug patirta ir išgyventa.“

                                                                                                                          (Romėnų filosofas Ciceronas)

Draugystė, bičiulystė – tai abipusiu prieraišumu grįsta bendra patirtis, vertybės, tikslai. Vaikystėje draugystės supratimas dažniausiai labiau orientuotas į bendrą veiklą, bendrus lūkesčius. Vaikams draugystė – tai galimybė kartu žaisti, mokytis. Apie 4-5 amžiaus metus ima formuotis dosnumo jausmas ir malonumas dalintis. Šiame amžiuje vaikams geri socialiniai santykiai ir linksmas žaidimas su draugu yra kur kas svarbiau nei godumas. Iki tol (1,5-4 metų amžiaus vaikui) dalintis reiškė atiduoti ir nebeturėti pačiam. Pasak psichologų, negalima vaiko versti dalintis – tai sprendžia tik pats vaikas. 5 metų amžiaus ugdytiniai draugystę jau linkę sieti su dosnumu, jiems malonu dalintis žaislais su draugais. Įgiję gebėjimą draugauti, jie mėgsta žaisti visi kartu. Artimos draugystės užmezgimas ankstyvoje vaikystėje vyresniame amžiuje padės geriau socializuotis visuomenėje. Tarpusavio supratimas būtinas gerai psichinei sveikatai palaikyti, sustiprina emocinį atsparumą.

Pylimų lopšelio-darželio ugdytiniai draugiški, atjautūs, supratingi, dažnai išreiškiantys dėkingumą. „Gudručių“ grupės ugdytiniai mokomi draugiškumo, empatijos, bendradarbiavimo. Žaisdami jie bendrauja: dalinasi patirtimi, pasakoja, kas pavyko, tariasi. Nuoširdžios ugdytinių tarpusavio draugystės sutvirtinimui visuomenės sveikatos specialistė Violeta Kerševičienė vedė užsiėmimą „Aš esu geras draugas“. Vaikai žiūrėjo filmuką „Kaip reikia draugauti ir bendradarbiauti? Ką pasakė Kakė Makė?“ ir aktyviai diskutavo, kaip jie supranta draugiškumą, kodėl svarbu turėti draugą, sulaukti pagalbos, įvardijo tikrojo draugo savybes. Kiekvienas geriausiam savo draugui padovanojo draugystės simbolį – užrišo ryškiaspalvę apyrankę.

Svarbu vaikus mokyti empatijos (kito jausmus suprasti padės kasdienės situacijos, pavyzdžiui, pasiteiravimas „Kaip manai, ar verkianti mergaitė nusiramintų, jei mes ją apkabintume?“). Reikia ugdyti ir mokėjimą išreikšti emocijas, pvz.: imituoti supykusius veidelius, kaip vaikai tai daro supykę, arba pamokyti kvėpuoti, kai būna labai pikta ir kai ištinka pykčio priepuolis, priminti tai, ko mokėte, kai buvo geros nuotaikos. Tėvai neturėtų ignoruoti vaiko skausmo, pasijuokti, kad verkia dėl niekų. Gavus vaikui svarbaus tėvų dėmesio, problemos nebelieka.

Draugystė, nuoširdus bendravimas su artimu tiesiogiai prisideda prie sveikesnio gyvenimo būdo – draugai motyvuoja rūpintis savimi, padeda įveikti gyvenimo iššūkius.

Violeta Kerševičienė, visuomenės sveikatos specialistė